Valerijonas 0,2 g

Valerijono sėklos (lot. Valeriana officinalis). Daugiametis, iki 2 m aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, nešakotas arba tik viršūnė šakota, tuščiaviduris. Šakniastiebis vertikalus, 2-4 m ilgio, šaknų daug, jos gelsvai rudos. Lapai neporomis plunksniški, skroteliniai – ilgakočiai, o stiebiniai – trumpakočiai arba bekočiai. Žiedai netikruose skėčiuose, kvapūs, balti arba rausvi. Vaisius – šviesiai rudas, pailgas lukštavaisis.


Žydi birželio – liepos mėn. Vaisiai subręsta liepos pabaigoje. Dauginasi sėklomis ir kereliais.


Auga drėgnose pievose, pakrantėse, vandens telkinių pakraščiuose, miškuose. Mėgsta lengvą priemolį ar priesmėlį, gana drėgną neutralios ar šarminės reakcijos dirvą.


Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis. Jie kasami rudenį arba anksti pavasarį. Išplaunami šaltame vandenyje ir džiovinami.


Vienamečiuose šakniastiebiuose ir šaknyse yra 0,44 %, dvimečiuose – 0,54–0,70 % eterinio aliejaus, 1,19–1,47 % valerijono rūgšties, alkaloidų, glikozido valerido, cukrų, organinių rūgščių, rauginių, mineralinių medžiagų.

Sėjama į sėklų guolį gegužės – birželio arba rugpjūčio mėn. Sodinkite sodinukus į nuolatinę vietą pavasarį sėjant rugpjūtį ir vasaros pabaigoje. Šaknys kasamos vėlyvą rudenį ar pavasarį.


Valerijonai šimtmečius vartojami kaip vaistažolės streso, nervigumo, nemigos, drebulio, galvos skausmo ir padidėjusio širdies ritmo simptomams mažinti.


Valerijonai, kaip ir dauguma kitų vaistažolių, gali turėti tam tikrą šalutinį poveikį, pavyzdžiui, paspartinti širdies darbą, sukelti galvos skausmą, virškinimo trakto sutrikimus, susijaudinimą, nerimą ir net nemigą. Ne vieną, geriantį valerijonų preparatus, naktimis vargina burnos džiūvimas ir ryškūs sapnai. Kai kuriems žmonėms pasireiškia vangumas, ypač jei šių vaistažolių vartojama rytais ir didesnėmis dozėmis. Taigi gydantis geriau nevairuoti ir nevaldyti pavojingų įrenginių.





Sėja: V-VI; VIII-IX


Derlius: IV-V; IX-X


Atstumai: 25 x 40 cm