Knygos gimimas. Kaip užrašytas žodis tapo amžinas

Šio šedevro puslapiuose kuriama meilės knygoms ir skaitymui atmosfera. Esu tikras, kad šis kūrinys bus skaitomas net ir tada, kai dabartiniai jo skaitytojai jau bus kitame gyvenime. Mario Vargas Llosa

„Knygos istorija“ – tai  pasakojimas apie knygų gamybą, apie skirtingus jų tipus, kuriuos išbandėme per beveik trisdešimt amžių, – knygas iš dūmų, akmens, molio, viksvuolių, šilko, odos, medžio, o drauge ir apie naujausias – iš plastiko ir šviesos. Tai kelionė po įstabaus objekto – knygos – gyvenimą, kurį išradome tam, kad žodžiai galėtų keliauti erdve ir laiku.

Drauge tai – kelionių knyga. Maršrutas išsilaipinant Aleksandro mūšių laukuose ir Papirusų viloje veržiantis Vezuvijui, Kleopatros rūmuose ir Hipatijos nužudymo vietoje, pirmuosiuose mums žinomuose knygynuose ir perrašinėtojų dirbtuvėse, prie laužų, kur degė uždrausti kodeksai, gulaguose, Sarajevo bibliotekoje ir požeminiame Oksfordo labirinte 2000-aisiais. 

„Knygos istorija“ – siūlas, jungiantis klasikus su svaiginančiu šiuolaikiniu pasauliu, susiedamas juos su dabar aktualiais ginčais: pasakojimas apie Aristofaną ir teismo procesus prieš komikus, Sapfo ir moterų literatūros balsą, Titą Livijų ir gerbėjų fenomeną, Seneką ir post-tiesą...  

Skaityti – tai klausytis žodžiais paverstos muzikos. Tai artumas, o drauge ir keistumas. Kartais tai – kalbėti su mirusiaisiais, kad pasijaustume gyvi. Tai nejudri kelionė. Kasdienis stebuklas. Knygos nuramina ir padovanoja mums tolius. Šiandien vertiname (galbūt labiau, nei bet kada) vaidmenį, kurį jos atlieka mūsų audros ir nerimo purtomuose gyvenimuose. Irene Vallejo

<...> knyga jau kelis amžius yra mūsų bendrininkė kare, apie kurį nerašo istorijos vadovėliai. Tai – karas, kad būtų išsaugoti vertingieji mūsų kūriniai: žodžiai, tas silpnas vėjo gūsis, istorijos, kurias išradome, kad suprastume chaosą ir sugebėtume jame išgyventi, žinios – tikros, melagingos ir visad laikinos, – kurias išbraižome kietame savo neišmanymo akmenyje. Irene Vallejo