Vaiko gijimas po trauminės patirties

Tą akimirką, kai supratau, kokią milžinišką įtaką visam žmogaus gyvenimui gali turėti, regis, vos pastebima ankstyvos vaikystės trauma, mano pasaulis pasikeitė.

Kiek save atsimenu, jaučiau, kad vaikas yra trapesnis ir jautresnis, atviresnis įspūdžiams ir labiau paveikiamas bet kokių įvykių, jausmų ar dirgiklių, nei daugeliui įprasta manyti. Kad nepatogus, išsiskiriantis, erzinantis arba, priešingai, , pasyvus, prisitaikantis vaiko (ar suaugusiojo) elgesys gali rodyti ne jo charakterį, o nepastebėtą, tinkamai neįvertintą ir, žinoma,  traumą. Todėl esu kovotoja už vaikų teises iki pat savo kaulų čiulpų.

Be galo džiaugiuosi, kad randasi vis daugiau mokslinių tyrimų, patvirtinančių tai, kas anksčiau buvo tik nujaučiama, vis daugiau specialistų, atstovaujančių giluminiams ir pamatiniams (mažų ar jau suaugusių) vaikų interesams, ir vis daugiau priemonių, kaip prisiliesti prie pačios žmogaus šerdies, prie jautriausių ir skaudžiausių jo išgyvenimų taip, kad jis imtų sveikti, stiprėti, kurti visavertį gyvenimą.

Psichologė, mokslų daktarė Aletha Jauch Solter yra viena iš jų. Jos sukurta Sąmoningos tėvystės (Aware parenting) mokykla, vedami mokymai, rašomos knygos keičia pasaulį. Suteikia žinių, padeda rasti atsakymus, padrąsina. Taip, padrąsina. Nes man atrodo, kad be galo drąsu (ir būtina) įdėmiai įsižiūrėti į pirmąsias žmogaus gyvenimo patirtis, siekiant atrasti, pasak Allice Miller, seniai pamestus ir nereikalingus raktus, padėsiančius pagaliau atrasti tai, kas sustabdė sveiką, darnų jo augimą, skleidimąsi ir žydėjimą.

Dr. Alethos Solter kelias jungia keletą skirtingų sričių ir požiūrių: žmogaus poreikį priklausyti, užmegzti saugiu prieraišumu pagrįstus ryšius su kitais žmonėmis; šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau prigyjančią nesmurtinę ir ne bausmėmis pagrįstą komunikaciją ir elgseną; profesionalų ir drauge be galo jautrų įsigilinimą į traumą ir jos veikimo mechanizmus žmogaus kūne.

Kitaip tariant, dr. Aletha Solter ieško būdų mums būti kuo žmogiškesniems kuriant kokybiškus santykius su savimi, artimaisiais, bendruomene ir pasauliu. Ji skatina įsižiūrėti į pačius mažiausiuosius, gerbti juos ir puoselėti, atpažinti ir patenkinti jų poreikius. Net jei tie mažiausieji dabar tegyvena jau suaugusių žmonių atmintyje. Ji įkvepia vilties, kad išeitis yra ir kad net sunkiausios traumos, jei jas atpažinsime ir įvardinsime, tinkamai elgiantis. Todėl skaitykite ir dalinkitės. Nes kas kitas, jei ne mes?